BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kauno muziejai

You are browsing the archives of Kauno muziejai.

Salomėjos Nėries ir laikrodžių muziejai

prie jūris - į Klaipėdą, į laikrodžių muziejų. Buvusiame vokiečio bankininko name įrengta labai įdomi turiniu ir labai nyki savo forma ekspozicija. Turinys toks turtingas, kad į eksponavimo skurdą ir ‘”valdiškumą” nekreipi jokio dėmesio. Aišku, jei forma atitiktų turinį, turėtume rimtą Klaipėdos jūrų muziejaus konkurentą:) Muziejaus vieta ideali - centras, bet truputį šone, jaukus kiemelis, kur vasarą krizė privers įrengti mažą maitinimo ir kavutės “tašką”. Po rekonstrukcijos apsilankysiu vėl. tada bus tikrai nenuobodu:)

Kaune atnaujintos net penkios ekspozicijos. Seniausiai - 2005 m. - S. Nėries memorialinis muziejus.  Poetės fanai - džiūgaukite:). Nuo autostrados Vilnius- Kaunas atveda tankiai sudėliotos nuorodos. Internete - irgi

Namelio rekonstrukcija kainavo virš 1,5 milijonų Lt. Darbai atlikti nepriekaištingai, namelis iki šiol negriūna, memorialinė aplinka - miegamasis, darbo vieta - traukia įsijausti į poetės darbą, kūrybą, asmenybę.

Ekspozicija iš pirmo žvilgsnio, kaip sakoma, šiuolaikiška. Iš antro - labai atitinka prieštaringai vertinamą Poetės - Lietuvos išdavikės asmenybę. A.a. Poetė buvo neabejotinai talentinga - bet geriausi jos eilėraščiai, anot kandaus ir į vatą nevyniojančio literatūros kritiko irgi a.a. Bronio Railos (beje gerai asmeniškai pažinojusio Poetę) buvo parašyti iki atsivertimo į komunistinę bolševikinę platformą - tarpukariu. Nors ekspozicijoje, kaip ir visoje oficialioje postsovietinėje lektūroje, kalbama apie “suklaidintą”, “suvedžiotą” lyrišką ir trapią Poetę, vertėtų įsiklausyti į B. Railos žodžius - poemą “Apie Staliną” net raudonieji Lietuvos poetai Maskvai užsakius atsisakė rašyti, o Saliutė mielai, mielai… Tas požiūris, dviveidiškumas atsispindi ir muziejuko ekspozicijoje. Turinio prasme - esminiai momentai apeinami, iškeliami kažkokie pseudolyriški akcentai. Forma atkartoja tą nenorą įvardinti daiktus savo vardais. Ekspozicija susideda iš padrikų štrichų, pseudosimbolinių elementų, miesčioniško kičo fragmentų- iš baltos drožlių plokštės varžtais susuktų baldų su kompiuterių monitoriais, apklijuotų nekokybiškais skaitmeniniais paveiksliukais, plastikinio debesėlio palubėje, supynių imitacijos, kelių stiklo kubų. Viską vainikuoja centrinėje ekspozicijos vietoje kabantis ekranas ir skaitmeninis projektorius - šiuolaikiškumo simbolis. Reziumuojant - ekspozicija abejingų nepalieka, visuma “su užmoju”, deja, akis bado mažos, bet reikšmingos smulkmenos. Poetės fanai tokių dalykų nepastebės, Tėvynės klausimas  - mylėti ar išduoti - tokiems fanams galgi irgi svetimas:(

Ar nuobodu? - ne, ne ir ne. Gyvas sovietmetis nepriklausomybės rūbe.

Rodyk draugams

Pedagoginis ir Sugiharos muziejai Kaune

2006 metais atidaryta Kauno pedagoginio muziejaus ekspozicija “Iš amžių glūdumos į mus”. Liūdna šio muziejaus kraustymosi istorija - dabartinis bjauriai ružavas pastatas - jau devintas nuo 1922 metų. Pirmame aukšte - memorialinis kambarys muziejaus įkūrėjui V. Ruzgui, rūbinė, didžiulis WC. Deja, nėra jokio informacinio centro, tad atėjus į ekspoziciją su angliškai kalbančiais draugais, kasininkė (rūbininkė?) puolė paniškai ieškoti ko nors, galinčio susikalbėti. Muziejaus interjero spalvos bjaurios kaip ir eksterjero (tokiu atveju teisinamasi paveldo apsauga …). Muziejus turi mažą ir blankią iškabą, nors yra Kauno centre - Vytauto prospekte, šalia didžiulio pėsčiųjų srauto. Yra erdvus kiemas ekskursijų autobusams.

Ekspozicija atspindi ne pedagoginę raidą, bet visą Lietuvos švietimo istoriją. (Platus užmojis palyginti nedideliai, kelių šimtų kvadratinių metrų dydžio parodai). Yra tokia kaip ir įvadinė salė - įdomiai padaryta, deja per jos puošmeną - skaitmeninį projektorių nieko neteko pamatyti. Draugams išverčiau diplomatiškai - medžiaga ruošiama …(nuo 2006-ųjų???). Senasis laikotarpis - iki tarpukario - gražus, deja turinio atžvilgiu silpnokas - tai yra forma, dizainas, originalūs baldai ir instaliacijos dangsto turinio spragas. Dominuoja grafiškai perteikiama istorija, - o kur gi eksponatai? - nustebę paklausė mano svečiai. Ir jiems ir man patiko daraktorinės mokyklos modelis ar maketas, įspūdingai apšviestas iš apačios oranžine šviesa. Tarpukario ekspozicija įdomesnė, čia turinys ir forma labiau papildo vena kitą - net apšalom, kiek daug ir kokių įvairių mokymo priemonių buvo Smetonos laikais.  Labiausiai patiko naujausių laikų švietimo ekspozicija - šimtai stalčių, siena su durelėmis su mini instaliacijomis iš dviejų paralelinių pasaulių - sovietmečio ir išeivijoje. Man įdomi buvo pastaroji, svečiams, aišku, sovietinė. Deja, viską reikėjo versti, nes ekspozicija tik viena - lietuvių - kalba. Ar įdomu? Taip, nors galėtų būti geriau.

Dėmesio, šis muziejus tui naują (ir protingesnį) pavadinimą. Jis vadinasi Lietuvos švietimo istorijos muziejus ir aktyviai socializuojasi facebook-e.

Visai šalia, truputį palypėjus, 2008 metais atnaujintas (sponsorius - Japonijos vyriausybė) muziejus Sugiharos namai. Muziejus nemokamas, įsikūręs privačiame name (prieš ekskursiją neįkyriai siūloma paaukoti jo išlaikymui).  Ekspozicija “Vizos gyvenimui” tikrai pakėlė ūpą. Čia kalbama ne apie kelių šimtų metų istoriją, o apie keliolikos mėnesių trukmės įvykius. Aišku, nekenktų žinoti tų įvykių kontekstą, literatūriškai aprašytą E.M. Remarko romane. Esmė ta, kad iki Vokietijos - SSRS karo, nacių vadovybė stengėsi žydus išvyti iš Vokietijos, siūlė net tuometiniam sąjungininkui Stalinui juos priimti. Deja, problemų kamuojami Vokietijos kaimynai žydų priimti netroško - juk prieš išvejant naciai atimdavo visą jų turtą… Tad Vokietijos žydai tapo žmonėmis be Tėvynės, kurie jautė artėjantį karą, bet niekur negalėjo ištrūkti. Tokioje situacijoje Kaune reziduojantis Japonijos diplomatas Chiunė Sugihara sugalvojo genialią išeitį… kokią - sužinosite atėję į muziejų).

Ekspozicijoje yra plazminis ekranas (apsilankymo metu neveikė), kompiuterinis terminalas (jame tiesiog pakartota ekspozicijoje sutalpinta medžiaga), mini konferencijų salytė. Viskas atrodo įtaigiai ir neblogai. Nustebino paskutinis parodos akcentas - mažame kambarėlyje palubėje sudėti keturi griozdiški skaitmeniniai projektoriai, kurie ant keturių sienų rodo kažkokias psichodelines nesąmones - atseit sukuria karo nuotaiką. Viskas nenuobodu, išskyrus šią paskutinę dalį.

Į pradžią

Rodyk draugams

Istorinė prezidentūra Kaune

Istorinė prezidentūra irgi sostinėje - Kaune.

Gražus euroremontas, ekspozicija tokia klasikinė, kad neatsirado vietos papasakoti, kaip diktatorius Smetona

parodos apie Lietuvos diplomatiją fragmentas

parodos apie Lietuvos diplomatiją fragmentas

1926 metų gruodžio 17 išgelbėjo Lietuvą nuo bolševikų, nuversdamas demokratiškai išrinktą prezidentą Grinių. Neradau ir atsakymo į klausimą kodėl tiesiog pabėgo 1940 metais. Nepaaiškintas paradoksas, kad valdant tokiai prieštaringai asmenybei, tarpukario Lietuvoje pasiekta tokia pažanga - sukurta puiki

parodos apie diplomatus fragmentas, centre idomiai pateikta filmuota medžiaga - nelenkiame galvas pagerbdami Lietuvos diplomatijos pasiekimus...

parodos apie diplomatus fragmentas, centre idomiai pateikta filmuota medžiaga - nelenkiame galvas pagerbdami Lietuvos diplomatijos pasiekimus...

švietimo sistema, klestėjo kultūra, pastatytas Europinio lygio miestas Kaunas, Vytauto didžiojo Universiteto mechanikos katedra buvo tarp geriausių Europoje, karo metu jos studentai buvo mobilizuoti pažangiausios to meto raketos FAU-2 tobulinimui… Daug kas mūsų Kaune keista…

Įdomi diplomatijos ekspozicijos forma. Prezidentūros aplinkoje ji atrodo grynas kičas - ypač dėl spalvų (sienos žalsvos, o paroda fioletava, brrr), bet dėl skonio nesiginčijama. Saugokitės, kad neužkliūtumėte už ekrano, kuris padėtas ant… grindų. Pats pastatas pačioje Kauno širdyje, nuostabus sodelis, kuriame rengiamos parodos, miela išgerti kavutės ant lyriškų suoliukų. Įdomu.

O facebooke kaip visada viskas cool

Į pradžią

Rodyk draugams