muziejus, kuriame nenuobodu

Muziejų ekspozicijos, ar yra naujienų?

Muziejus tau atrodo nuobodi vieta? Nenuostabu…. Visuomenės nuomonė apie muziejus nėra išsamiai ištirta. Empirinė (iš oro) nuojauta sako, kad muziejus daugeliui asocijuojasi su kažkuo senu, dulkėtu, nuobodžiu. Patys muziejininkai teigia, kad tokia nuomonė teisinga tik apie ‘klasikinius” muziejus, o šiuolaikinis “modernus” muziejus yra įdomus, lankomas ir reikalingas visuomenei. Muziejus turi daug funkcijų - pavyzdžiui, kaupti vertingus rinkinius, juos saugoti, šviesti visuomenę ir panašiai. Visuomenė gi mato muziejų per jo rinkinių ekspozicijas ir parodas bei edukacinę (švietimo) veiklą. Čia kalbėsime daugiausia apie naujas Lietuvos muziejų ekspozicijas, kartkartėmis nuklysdami pasidairyti po platesnį pasaulį.

Įžymusis žinduolių paradas Gamtos muziejuje, Paryžius

Nors tradiciškai laikoma, kad kultūrai skiriamos lėšos yra mažos, o muziejininkų atlyginimai vieni mažiausių viešajame sektoriuje, (nepainioti su operacija VEKS 2009!, kurioje muziejai praktiškai nedalyvavo) per paskutinius penkerius metus Lietuvoje įrengta arba modernizuota daug naujų ekspozicijų. Paminėtinos Bažnytinio paveldo, Genocido aukų (KGB), Technikos, Holokausto, Muitinės, Pinigų (Lietuvos Banko), Tuskulėnų dvaro muziejų ekspozicijos Vilniuje, S. Nėries, Pedagoginio, Sugiharos muziejų ekspozicijos Kaune, Jūros muziejaus ekspozicijos Klaipėdoje, 1863 metų sukilimo muziejus (Kėdainių muziejaus filialas) Paberžėje, Baltų meno ekspozicija Mažeikių kraštotyros muziejuje, kraštotyros ekspozicijos Kretingoje ir Plateliuose.

Deja, apie šią sritį nėra profesionalios kritikos įžvalgų (išimtis yra tik L. Baškytės-Klimienės straipsnis žurnale Archiforma, Nr. 1, 2007m.).  Sekančiuose bloguose pabandysime aptarti vieną kitą naują ekspoziciją, rasti ten gerų dalykų (jų visada yra), ar taisytinų vietų, juk 2012 - Muziejų metai!

O čia straipsnis apie išsigimėliškas parodas - verta perskaityti.

Turinys;
Palangos gintaro muziejus

Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Kauno pilis

Gražutės parko ekspozicija

Liubavo malūnas ir Europos parkas

KGB muziejus

Gedimino pilies bokštas

Savivaldybės inovacija

Sakralinio meno muziejus

Technikos muziejus

Dinozaurų muziejus

Kontrabandos muziejus

Salomėjos Nėries ir laikrodžių muziejus

Jono Meko centras ir Gugenheimo afera

Du muziejai Kaune

Gintaro muziejus … Vilniuje

Baltų menas

Žydų paveldas

Prezidentūra… Kaune

Trakų pilis - naujienos

O čia kolega “Lokio pėdom” labai įdomiai aprašė vieną naujausių, per 3 milijonus kainavusį (su statybos išlaidomis, aišku) LR Banko pinigų muziejų:

man šis muziejus, pinigų muziejumi vadinamas irgi LABAi patiko. Jis - nemokamas, jis - miesto centre, jis - interaktyvus, jis - nedidelis, jis - saugus (tave stebi video kameros ir solidus apsauginis).

Čia - kelios foto

Eksponatai įdomūs, daug (gal per daug) tekstų ir foto

Mažoje erdvėje vykusiai išdėstyti eksponatai, kompiuteriai, paveikslai

LR banko (Pinigų) muziejuje - daug terminalų

Technikos (Energetikos) muziejaus Vilniuje

Technikos muziejaus virsmas iš Energetikos muziejaus truko daugiau negu trejus metus ir buvo solidžiai finansuojamas Europos sąjungos lėšomis. Viso investuota virš 14 milijonų litų, muziejaus plotas dabar net 5000  kvadratinių metrų. (Gal tai didžiausias muziejus Lietuvoje?). Nuostabu tai, kad šiuos darbus įveikė viešoji įstaiga, turinti vos kelis darbuotojus, dviejų konsultantų padedama. Informacijos, kas projektavo rekonstrukciją,  kas sukūrė ir įgyvendino ekspozicijos projektą muziejaus tinklalapyje nepavyko rasti.

Muziejuje teko lankytis du kartus - po atidarymo pernai rudenį ir šių metų rugsėjo mėnesį. Pirmas apsilankymas paliko keistą įspūdį - trumpai reziumuočiau “pusė lupto, pusė skusto” - iš sienų kyšo laidai, kompiuteriniai terminalai neveikia, eksponatai be aprašų, suversti bet kaip.

Ką gi, “šturmo” prieš atidarymą nepavyksta išvengti ir garsiems užsienio muziejams, tad apsilankiau po metų. Šį kartą vaizdas geresnis - atidarytos visos salės, kompiuteriai veikia (išskyrus vieną), rūsyje - vokiečių paruoštos  kilnojamos parodos pasaulinė
premjera. 10 litų už bilietą sumokėjęs lankytojas nesijaus nuskriaustas (ICOM nariams lankymas nemokamas, kaip daug kur Lietuvoje).

Taigi, pirmiausia, kas džiugina. Didžiulės erdvės - džiugina sielą. Autentiškas pastatas, ir caro laikų, ir sovietmečio palikimas įdomus ir Lietuvos , ir užsienių turistui.  Neišlepęs vietinis lankytojas su vaikučiais aikčioja nuo vadinamųjų “interaktyvių” eksponatų - o jų - net dvi salės! Smagu pavaikščioti po nedidelę, bet esančią po stogu senovinių automobilių ekspoziciją. Galima užsisakyti vieną iš dviejų edukacinių programų. Miesto centre esantis muziejus lankytojų skaičiumi tikrai nesiskųs.

O dabar - kelios kritinės pastabos po antrojo apsilankymo šioje technikos mylėtojų “mekoje”.

Technika ir technologija atrodo labai dėkingos temos - eksponatų ir medžiagos turėtų būti nors vežimu vežk. Apie tai užsimena Libertas Klimka straipsnyje “Technikos muziejaus senojoje Vilniaus elektrinėje koncepcijoje” (Muziejiniai Vilniaus istorijos kontekstai, Vilnius, 2008. p.65). Deja mūsų šalis niekada nebuvo techninės pažangos priešakyje (Turėjome lyg didžiausią pasaulyje atominę elektrinę, dabar jau turime didžiausią likviduojamą elektrinę:) Taigi ekspozicijų turinys fragmentiškas ir chaotiškas, šokinėjama per laikotarpius ir technikos rūšis, o tai neišvengiamai atsiliepė ir formai. Jei ekspozicijos grafika graži ir profesionali, tai jos išdėstymas erdvėje - apverktinas. Didelio formato plakatai neintegruoti į ekspoziciją.

Šios ekspozicijos apšvietimas - kita silpnoji vieta. Ypač neprofesionaliai atrodo stikliniai gaubtai, kurių viršuje, centre esanti skylė naudojama halogeniniam šviestuvui (ir dulkėms) įleisti. Taip eksponatai apšviečiami tik iš viršaus. Daugiausia prožektorių sukoncentruota pirmo aukšto foje esančioje erdvėje, skirtoje “techno”muzikos festivaliams ir madų šou.

Atrodo, kad labiausiai vykusi muziejaus dalis - senoji sovietinė įranga (žiūrėkite foto aukščiau). Nors ji pasidengusi storu dulkių sluoksniu (ar juokas išvalyti tokius sunkiai prieinamus plotus - čia gal ir šiuolaikinė technika bejėgė?), bet tikrai įdomi ir mažam ir suaugusiam.

Geras apšvietimo dizaineris šį dominuojantį muziejaus akcentą paverstų meno kūriniu:) Deja, čia nebuvo nei gero, nei blogo apšvietimo dizainerio.

Taigi, ateities muziejininkų ir dizainerių kartos turės ką veikti šiame muziejuje ilgus metus, o tai ir gi gerai. Apibendrinant - muziejus ne be trūkumų, bet nenuobodus! daugiau.

Muziejus savo inovatyviai tvarkomoje facebook-o svetainėje paskelbė apie atnaujintos ekspozicijos atidaryma. Štai čia nuotraukos. Važiuosim į Vilnių (kol jis dar mūsų, cha cha) pažiūrėti.

O kol kas pristatom mažą privatų Skaudvilės technikos muziejų.

Lankytoją pasitinka menas iš plūgų ir girnapusių

Tai privatus muziejus, neturintis nei didelių patalpų, nei personalo, tvarkomas vieno žmogaus - entuziasto, su keliais savanoriais pagalbininkais. Sukaupta dvidešimt trys tūkstančiai eksponatų (neskaičiavau), ir kokių…

turtingiausia Lietuvoje technikos kolekcija glaudziasi kukliose pašiūrėse

Tie eksponatai - liudijimas, ką pasišventęs žmogus gali savo jėgomis padaryti. Ypač žavūs XXa. pradžios traktoriai, visa kita siūlau pamatyti patiems.

šie eksponatai nedega, bet ... rūdija, nors atrodo lyg nauji

Bažnytinio paveldo muziejus Vilniuje

Bažnytinio paveldo muziejaus ekspoziciją reikia pagirti. Giriu. Dėl dviejų priežasčių - pirmoji, kad ją kuravo bažnyčios atstovai, o ne ateistai:), tad ekspozicija pristato bažnytinį pavaldą ne iš menotyrininkų, bet iš pačios bažnyčios pozicijų.  Antroji priežastis ta, kad ji įsikūrė vietoje, kurioje iki tol “vargo” niekam nerūpintis, kultūros valdininkų užribyje atsidūręs Architektūros muziejus.

Ekspozicija klasikinio tipo, jokių naujovių, įmantrybių čia neradau, bet ir … nepasigedau. Eksponatų baldai kokybiški, solidūs. Dirbtinė šviesa gražiai dera su natūralia. Sienų, grindų, baldų spalvos ir faktūros džiugina akį. Kitaip ir neturėtų būti, muziejaus ekspoziciją kūrė kviestinė specialistė iš Vokietijos. Aprašai aiškūs, papildomai dar nuomojamas audiogidas (jo nesiklausiau), yra ir labai išsamus spalvotas katalogas - taigi tekstiniai daliai skirta tikrai daug dėmesio. Yra edukacinė klasė, kino salytė - išvada tokia: Vilnių, bažnyčių miestą, šis muziejus tikrai praturtino. 8 litų už bilietą suaugusiems tikrai negaila, o vaikams ir senjorams yra nuolaidos. Dėmesio, paskutinį mėnesio penktadienį, lankymas nemokamas:)

Yra keli nežymus ekspozicijos trūkumai. Kai kurie naujo muziejaus baldų stiklai purvini, vitrinų durys užsidaro nesandariai - tad dulkėms kelias atviras. Gražusis katalogas kainuoja net 15 litų (palyginkim su trečdaliu storesniu Genocido aukų muziejaus “Gidu po ekspozicijas”, tekainuojančiu 8 litus). Šitas muziejus nenuobodus! Esate laukiami. Muziejaus skiltis Facebook-e.

Muziejuje neleidžiama fotografuoti, tad siūlau pažiūrėti video reportažą iš atidarymo (kuriame dominuoja valdžios žmonės, o ne ekspozicija). Jį rasite čia. Bendras ekspozicijos įvertinimas - puikus. Yra į ką žiūrėti, yra ką naujo sužinoti. Bažnyčiai atsiėmus pastatą de facto ir parodžius pavyzdį, kaip tvarkytis su paveldu, spręsis ir Architektūros muziejaus reikalai - jo fondus lyg rengiamasi integruoti į Vilniaus miesto muziejų, o pastarąjį įkurdinti Technikos muziejuje, apie kurį - kitos pastraipos.

Visai kitokie žodžiai buvo skirti Tytuvėnų sakralinio meno muziejui. Bet dėl tragiško pastarojo likimo, nieko ten neanalizuosim, užteks kelių nuotraukų.

Jei ne gaisras, muziejus galėjo plėstis ir tapti vertu eksponatų, suvežtų iš visos Lietuvos

taip atrodė įėjimas į muziejų iki nelemtojo gaisro

Bendras salės vaizdas - medinės grindys, medinės lubos, kuklūs baldai ir neįkainojami eksponatai

Skylės po atminimo lenta dabar atrodo pranašiskai

Gintaro muziejus - galerija Vilniuje.

Muziejaus interjere dominuoja stiklas ir smėlis, grafinis vaizdas, užklijuotas ant plastiko, galėtų būti atliktas

Visai šalia Bažnytinio paveldo muziejaus įsikūręs privatus muziejus galerija. Jis įrengtas privačiomis lėšomis, tad kritikuoti jo nedera - ar dažni privatūs muziejai Lietuvoje? Apsilankyti jame neabejotinai verta - jis NEMOKAMAS.

Puodų žiedimo krosnis ir gintaras nesusiję dalykai, bet muziejaus atmosfera šilta ir paslaptinga

Štai kelios nuotraukos, iliustruojančios, kad nors šis muziejus įsikūręs ankštoje erdvėje, dvejuose rūsiuose, jis nenuobodus. Įrengimo darbai baigti prieš keturis metus, tad dizainas ir technologijos nespėjo pasenti.

Malonu pastebėti, kad šiame muziejuje lankytojai laukiami, salono darbuotojos maloniai atsako į klausimus ir neverčia nieko pirkti.

Valtis palubėje atrodo grubokai, o pats sumanymas eksponuoti naujas technologijas intriguoja

Žemai lenkiu galvą prieš savininkus ir jų talkininkus. Tikrai derėtų Kultūros ministerijai skirti

Stiklo grindys atrodo idealus sprendinys šioje aplinkoje, deja, jos susibraižo

šiam privačiam muziejui kokią vienkartinę premiją ir atvesti į jį kokių karališkų ar diplomatinių delegacijų, kad paremtų šią iniciatyvą įsigydami gintaro dirbinių. Juo labiau, kad Palangos muziejus-pusbrolis pakliuvo į neatsakingų kūrėjų “spąstus”

Lietingą vasaros pabaigos dieną kartu su poilsiautojų minia lankėmės Palangos parke.

Viena bilietus parduodanti darbuotoja nesusidoroja su lankytoju antplūdžiu

Lankytojų srautas nešė prie Tiškevičių rūmuose įsikūrusio Dailės muziejaus filialo - Palangos gintaro muziejaus, dar sovietmečiu stebinusio nuostabia gintaro su inkliūzais kolekcija.

Į naujas Eurovitrinas įstatyti sovietmečio skydai

Reklaminis skelbimas skelbė, kad muziejus atnaujintas ES lėšomis.

Puiku! Hole vingiavo nervinga lankytojų eilutė - kam norisi gaišti laiką eilėse? Ta pati moteris dirbo nepatogioje nemodernioje vietoje, pardavinėjo ir bilietus į muziejų, ir į vakarais vykstančius koncertus,

Specialių lempučių filtrai jau nusilupę

tvarkė nemokamai muziejų lankančiųjų socialinių

Įstiklinti seni stendai sudėti į vitrinas už stiklo, tad viskas

įstaigų vaikų reikalus. Kur kompiuteriai, kiti muziejaus darbuotojai?
Apie naują ekspoziciją blogai nesinori rašyti, o gerai neišeina. Tiškevičių dvaro interjeras atkurtas be jokių naujų idėjų, tiesiog kilimai, stalai, kėdės, bufetai, indaujos… Jokių įdomybių, paaiškinimų. Tiškevičių giminės, tiek nusipelniusios Lietuvai istorija - neatskleista.
O štai gintaro ekspozicija … paimti seni sovietiniai stendai lietuvių - rusų kalbomis ir idėti į naujas vitrinas. Ir seną ekspoziciją sugadino (o visai graži gi buvo), ir naujos įspūdingos nepadarė. Padaryta viskas kažkaip atbulomis rankomis, nors formaliai neprisikabinsi.

Ekspozicijoje TV kaip iš kažkieno namų svetainės

Gintaro eksponatai apšviesti tik iš viršaus, apatinio apšvietimo, kuris pusiau skaidriam gintarui padeda atsiskleisti nėra nė kvapo. Vienintelė naujovė - slankiojantys ant stalų-vitrinų padidinami stiklai. Visas šios semadiškos vitrininės ekspozicijos stilius primena Kauno karo muziejaus ekspoziciją po

Privačioje muziejuje įsukūrusioje suvenyrų paruotuvėje gintaras eksponuojamas graziau ir išradingiau

“atnaujinimo”. Visi prisidėję prie šio balagano diskvalifikuojami į kioskininkus, nes muziejuje įsikūrusi privati gintaro parduoduvė su irgi įspūdinga inkliūzų pasiūla įrengta gerokai profesionaliau. Išvada - muziejaus medžiaga liko įdomi, nauja ekspozicija - pamoka KAIP NEREIKIA DARYTI.

Važiuosim į Mažosios Lietuvos muziejų Klaipėdoje, kalbama, kad jis įdomus.

prie jūris - į Klaipėdą, į laikrodžių muziejų. Buvusiame vokiečio bankininko name įrengta labai įdomi turiniu ir labai nyki savo forma ekspozicija. Turinys toks turtingas, kad į eksponavimo skurdą ir ‘”valdiškumą” nekreipi jokio dėmesio. Aišku, jei forma atitiktų turinį, turėtume rimtą Klaipėdos jūrų muziejaus konkurentą:) Muziejaus vieta ideali - centras, bet truputį šone, jaukus kiemelis, kur vasarą krizė privers įrengti mažą maitinimo ir kavutės “tašką”. Po rekonstrukcijos apsilankysiu vėl. tada bus tikrai nenuobodu:)

Kaune atnaujintos net penkios ekspozicijos. Seniausiai - 2005 m. - S. Nėries memorialinis muziejus.  Poetės fanai - džiūgaukite:). Nuo autostrados Vilnius- Kaunas atveda tankiai sudėliotos nuorodos. Internete - irgi

Namelio rekonstrukcija kainavo virš 1,5 milijonų Lt. Darbai atlikti nepriekaištingai, namelis iki šiol negriūna, memorialinė aplinka - miegamasis, darbo vieta - traukia įsijausti į poetės darbą, kūrybą, asmenybę.

Ekspozicija iš pirmo žvilgsnio, kaip sakoma, šiuolaikiška. Iš antro - labai atitinka prieštaringai vertinamą Poetės - Lietuvos išdavikės asmenybę. A.a. Poetė buvo neabejotinai talentinga - bet geriausi jos eilėraščiai, anot kandaus ir į vatą nevyniojančio literatūros kritiko irgi a.a. Bronio Railos (beje gerai asmeniškai pažinojusio Poetę) buvo parašyti iki atsivertimo į komunistinę bolševikinę platformą - tarpukariu. Nors ekspozicijoje, kaip ir visoje oficialioje postsovietinėje lektūroje, kalbama apie “suklaidintą”, “suvedžiotą” lyrišką ir trapią Poetę, vertėtų įsiklausyti į B. Railos žodžius - poemą “Apie Staliną” net raudonieji Lietuvos poetai Maskvai užsakius atsisakė rašyti, o Saliutė mielai, mielai… Tas požiūris, dviveidiškumas atsispindi ir muziejuko ekspozicijoje. Turinio prasme - esminiai momentai apeinami, iškeliami kažkokie pseudolyriški akcentai. Forma atkartoja tą nenorą įvardinti daiktus savo vardais. Ekspozicija susideda iš padrikų štrichų, pseudosimbolinių elementų, miesčioniško kičo fragmentų- iš baltos drožlių plokštės varžtais susuktų baldų su kompiuterių monitoriais, apklijuotų nekokybiškais skaitmeniniais paveiksliukais, plastikinio debesėlio palubėje, supynių imitacijos, kelių stiklo kubų. Viską vainikuoja centrinėje ekspozicijos vietoje kabantis ekranas ir skaitmeninis projektorius - šiuolaikiškumo simbolis. Reziumuojant - ekspozicija abejingų nepalieka, visuma “su užmoju”, deja, akis bado mažos, bet reikšmingos smulkmenos. Poetės fanai tokių dalykų nepastebės, Tėvynės klausimas  - mylėti ar išduoti - tokiems fanams galgi irgi svetimas:(

Ar nuobodu? - ne, ne ir ne. Gyvas sovietmetis nepriklausomybės rūbe.

Muziejui svarbu ne tik ekspozicija, turinys, bet ir forma.

Ateiviai nusileido prie Molėtų

Patrauklios naujoviškos formos pritraukia lankytojus, formuoja atitinkamą kraštovaizdį. Vienas naujų pavyzdžių, ir dėkui Dievui, ne Vilniuje ar Kaune, o tarp Molėtų ir Utenos. Spauda rašė apie ypač sėkmingą architektų darbą, tai nuvykom pažiūrėti. pavaikščiojus aplinkui muziejų, radom kampą, kur atrodo sensacingai - UFO, NSO, ateiviai!!! geras sumanymas.

Ar ta 'skraidanti lėkštė' ne per maža?

Ypač pasistengus išeina super foto lankytojams privilioti. Bet įdėmiau apsižvalius, matosi ir nemalonių dalykų - pastatas savo proporcijomis ir tūriais neįsipaišo į aplinką, apdailinės medžiagos, kuriuo dengtas fasadas - diubondo blizgesys atrodo ne kosminis, o perdėm buitiškas. Vis tiek tai pirmas faktiškai naujai pastatytas pastatas muziejui, įrentas naujas stiprus teleskopas žvaigždėms stebėti, yra pirtelių ir gražus sodas, ačiū Europos Sąjungai:)

Beje, labai gražus šio muziejaus facebook-as bei www puslapis www.cosmos.lt

daugiau:

KGB muziejus

Gedimino pilies bokštas

Savivaldybės inovacija

Sakralinio meno muziejus

Technikos muziejus

Dinozaurų muziejus

Kontrabandos muziejus

Salomėjos Nėries ir laikrodžių muziejus

Jono Meko centras ir Gugenheimo afera

Du muziejai Kaune

Gintaro muziejus … Vilniuje

Baltų menas

Žydų paveldas

Prezidentūra… Kaune

Trakų pilis - naujienos

Genocodo aukų muziejus (KGB muziejus), Vilnius
Taigi, ir pradėsim nuo Genocido aukų, liaudyje vadinamo KGB, muziejaus. Iš karto perspėju - nuosekliai jį apžiūrėti reikia bent trijų apsilankymų. Vien rūsių su kalinimo, kankinimo (KGB žargonu - fizinio poveikio) ir šaudymo kameromis apžiūrėjimas užima dvi valandas. Šioje dalyje mums ekskursiją vedė gidas Ričardas, po jo sukrečiančio ir įtaigaus pasakojimo dar ilgokai negalėjome atsigauti ir klaidžiojame painiais koridoriais vieni.

KGB požemio kalėjime daug paslapčių...

Pirmame muziejaus aukšte holas su KGB aukų fas-anfas nuotraukomis (tam tikra šios idėjos atmaina rodoma Vilniuje ŠMC kaip didžiausia naujiena…). Muziejaus konferencijų salė irgi įrengta intriguojančiai, čia už kelis litus galima pažiūrėti tokių filmų, kokių kitur nepamatysi, pavyzdžiui žiaurų Ukrainos meninį filmą apie Stalino sukeltą badmetį. Ekspozicijos apie Lietuvos partizanus labai meniškos ir modernios, nors įrengtos prieš 5 metus. Čia rodomos ir uniformos, kurias dėvėjo partizanai, ir pancer faustas, ir bunkerių įrengimo schemos (darytos KGB)

Kompiuteryje yra vienas vienintelis filmas, bet vertas kad jį pažiūrėti iki galo

Ypač įdomus filmas demonstruojamas salėje, pasakojančioje apie sovietų pajėgas, dalyvavusias kovose su partizanais. Tai KGB mokomasis filmas “Surask partizanų bunkerį”, sukurtas 1968 metais, jau seniai užsmaugus ginkluotą pasipriešinimą. Tai baimės jiems įvarė lietuviai (Estijos ir Latvijos jauni vyrai galvas padėjo SS gretose, tad partizaninis judėjimas ten buvo kuklesnis, bet dėl to į Sibirą latvių ir estų ištrėmė nė kiek ne mažiau). Įdomiai pateikta partizanų spaudos istorija, iki šiol randami bidonai su partizanų štabų dokumentais ir leidiniais. Muziejaus knygynėlyje knygos neįtikėtinai pigios - be prekybinio antkainio, tad verta turėti keliolika litų.

Totalinį sekimą galima išbandyti ir pačiam - sekti kitus muziejaus lankytojus

Antras aukštas pasakoja apie KGB istoriją Lietuvoje bei šios organizacijos struktūrą. Atkurtas pasiklausymo kambarys sudomino - grindyse yra parodyti telefono kabeliai - pasirodo visas ryšys sovietmečiu ėjo pro šį pastatą, tad klausytis telefoninių pokalbių buvo galima tiesiai iš OTO skyriaus kabinetų. Yra ir seno KGB šlovės kambario (raudojo kampelio) rekonstrukcija su rankų darbo sienlaikraščiais. Deja dalis šviestuvų ekspozicijose neveikia - kaip paaiškino prižiūrėtojai, dėl taupymo. (ir kiek gi taip sutaupoma…?) Tad atmosfera tikrai paslaptinga ir gūdi.
Labai baisus muziejaus koridorius su sovietų represuotų šeimų nuotraukomis per visą sieną ir nuskeltas pasenęs veidrodis, atspindintis pamėkliškus lankytojų siluetus.

Mistiškai judantys vaizdai su tremtinių kapų nuotraukomis - dar niekur nematytas metodas

Kitoje koridoriaus pusėje ekspozicijos apie kalėjimus, lagerius, tremtį. Kalėjimų patalpa patiko dėl palubėje ištiesto spygliuotų vielų tinklo ir metalinių vaizdų. Trėmimai ir grįžimas namo po Stalino mirties pateikti be jokių naujovių, bet jaudinančiai. Lenktame ekrane galima pasižiūrėti specialų filmą.

Labai daug medžiagos sudėta į paskutinę patalpą, kurioje pasakojama apie taikų pasipriešinimą. Dar daugiau medžiagos kompiuteriniame terminale su prisilietimams jautriu ekranu. Slapta KGB filmuoti kadrai - B. Sadūnaitės tardymas, demonstracijos. Visa tai vainikuoja užuomina į Sąjūdį - didelis pano virš sovietinės nykumos. Patalpa pritemdyta, tad primena rezistentų ar pogrindininkų konspiracinę veiklą. O už stiklo sienos - KGB fotolaboratorija, išlikusi čia nuo 1991-ųjų, kai jie pagaliau sugrįžo į savo Tėvynę:)

Pasirodo, Lietuvoje rezistentų judėjime aktyviausiai dalyvavo katalikų bažnyčia

Daug dėmesio skiriama katalikų bažnyčios veiklai - Katalikų bažnyčios kronikai, kurios platinimo tinklo net KGB nesugebėjo susekti. Šioje patalpoje irgi nedaug technologijų, tiesiog profesionaliai išdėstyti eksponatai, nuotraukos, tekstas.

Išvada - ne veltui šis muziejus populiarus tarp užsieniečių. Čia ir forma ir turinys pasakoja istoriją NEnuobodžiai.

Informatyvus ir muziejaus tinklalapis internete, bei facebook-e

Labai sveika, kad muziejus dirba ir šeštadieniais ir sekmadieniais, nuo pernai metų rengia ir muziejų naktis (apie gegužės 15) - tada jį ir atradom. Post Scriptum - savaitraštis “Veidas” paskelbė šį muziejų labiausiai užsienio turistų lankomu.

2006 metais atidaryta Kauno pedagoginio muziejaus ekspozicija “Iš amžių glūdumos į mus”. Liūdna šio muziejaus kraustymosi istorija - dabartinis bjauriai ružavas pastatas - jau devintas nuo 1922 metų. Pirmame aukšte - memorialinis kambarys muziejaus įkūrėjui V. Ruzgui, rūbinė, didžiulis WC. Deja, nėra jokio informacinio centro, tad atėjus į ekspoziciją su angliškai kalbančiais draugais, kasininkė (rūbininkė?) puolė paniškai ieškoti ko nors, galinčio susikalbėti. Muziejaus interjero spalvos bjaurios kaip ir eksterjero (tokiu atveju teisinamasi paveldo apsauga …). Muziejus turi mažą ir blankią iškabą, nors yra Kauno centre - Vytauto prospekte, šalia didžiulio pėsčiųjų srauto. Yra erdvus kiemas ekskursijų autobusams.

Ekspozicija atspindi ne pedagoginę raidą, bet visą Lietuvos švietimo istoriją. (Platus užmojis palyginti nedideliai, kelių šimtų kvadratinių metrų dydžio parodai). Yra tokia kaip ir įvadinė salė - įdomiai padaryta, deja per jos puošmeną - skaitmeninį projektorių nieko neteko pamatyti. Draugams išverčiau diplomatiškai - medžiaga ruošiama …(nuo 2006-ųjų???). Senasis laikotarpis - iki tarpukario - gražus, deja turinio atžvilgiu silpnokas - tai yra forma, dizainas, originalūs baldai ir instaliacijos dangsto turinio spragas. Dominuoja grafiškai perteikiama istorija, - o kur gi eksponatai? - nustebę paklausė mano svečiai. Ir jiems ir man patiko daraktorinės mokyklos modelis ar maketas, įspūdingai apšviestas iš apačios oranžine šviesa. Tarpukario ekspozicija įdomesnė, čia turinys ir forma labiau papildo vena kitą - net apšalom, kiek daug ir kokių įvairių mokymo priemonių buvo Smetonos laikais.  Labiausiai patiko naujausių laikų švietimo ekspozicija - šimtai stalčių, siena su durelėmis su mini instaliacijomis iš dviejų paralelinių pasaulių - sovietmečio ir išeivijoje. Man įdomi buvo pastaroji, svečiams, aišku, sovietinė. Deja, viską reikėjo versti, nes ekspozicija tik viena - lietuvių - kalba. Ar įdomu? Taip, nors galėtų būti geriau.

Dėmesio, šis muziejus tui naują (ir protingesnį) pavadinimą. Jis vadinasi Lietuvos švietimo istorijos muziejus ir aktyviai socializuojasi facebook-e.

Visai šalia, truputį palypėjus, 2008 metais atnaujintas (sponsorius - Japonijos vyriausybė) muziejus Sugiharos namai. Muziejus nemokamas, įsikūręs privačiame name (prieš ekskursiją neįkyriai siūloma paaukoti jo išlaikymui).  Ekspozicija “Vizos gyvenimui” tikrai pakėlė ūpą. Čia kalbama ne apie kelių šimtų metų istoriją, o apie keliolikos mėnesių trukmės įvykius. Aišku, nekenktų žinoti tų įvykių kontekstą, literatūriškai aprašytą E.M. Remarko romane. Esmė ta, kad iki Vokietijos - SSRS karo, nacių vadovybė stengėsi žydus išvyti iš Vokietijos, siūlė net tuometiniam sąjungininkui Stalinui juos priimti. Deja, problemų kamuojami Vokietijos kaimynai žydų priimti netroško - juk prieš išvejant naciai atimdavo visą jų turtą… Tad Vokietijos žydai tapo žmonėmis be Tėvynės, kurie jautė artėjantį karą, bet niekur negalėjo ištrūkti. Tokioje situacijoje Kaune reziduojantis Japonijos diplomatas Chiunė Sugihara sugalvojo genialią išeitį… kokią - sužinosite atėję į muziejų).

Ekspozicijoje yra plazminis ekranas (apsilankymo metu neveikė), kompiuterinis terminalas (jame tiesiog pakartota ekspozicijoje sutalpinta medžiaga), mini konferencijų salytė. Viskas atrodo įtaigiai ir neblogai. Nustebino paskutinis parodos akcentas - mažame kambarėlyje palubėje sudėti keturi griozdiški skaitmeniniai projektoriai, kurie ant keturių sienų rodo kažkokias psichodelines nesąmones - atseit sukuria karo nuotaiką. Viskas nenuobodu, išskyrus šią paskutinę dalį.

Ilgai lauktas vizitas (dirba tik darbo dienomis) - į Muitinės muziejų Vilniuje, Jaruzalės gatvėje. Pažiūrėjus filmą apie jį Youtube susidarė prieštaringas įspūdis. Blogeris “Lokiopedom” parašė labai intriguojantį aprašymą. (Būtinai perskaitykite:) “Gyvas” apsilankymas išsklaidė visas abejones - tai tikrai smagi vieta, kurioje kraupoka Lietuvos istorija papasakota per kontrabandos istorijos prizmę.

Ekspozicijos vertė turbūt formos ir turinio vienovėje, netikėtuose akcentuose, šiuolaikiškose eksponavimo technikose. Ir esmė čia ne kompiuteriniuose terminaluose, garso instaliacijose ar vaizdo projektoriuose - šiais “stebuklais: jau nieko nenustebinsi. Sėmės šaknys slypi puikiame derinyje - technologinių sprendimų, grafikos, skaitmeninės spaudos, interjero sprendinių, ir, aišku, apšvietimo. Kiekvienas laikotarpis turi savitą stilių - medinių dėžių, metalinio konteinerio ar juodai pilką sovietmetį atskleidžiančio laikotarpio spalvų gamą.

Ypač gera pasėdėti ant jaukiai paslėptų minkštų suoliukų muitininkų dovanų sekcijoje. Besėdint teko pastebėti ir kritikuotinų dalykų. Kompiuteriniai terminalai ne iki galo užpildyti informacija. Gatvėje prie muziejaus nėra nuorodų. Muziejus nemokamas (sic!), tad atėjus reikia susirasti muziejininkus, kad įjungtų šviesas ir visus tuos kompiuterius (ak, vis ta krizė, vis tas taupymas). Besidomintiems - smulkesnė muziejaus analizė Kultūros baruose. Ar čia nuobodu - ne!

Atvirkščiai - čia labai įdomu. Kai kurie muziejai turi draugų facebook-e.

Užteks apie Vilnių. Vasarą teko aplankyti Anykščius. Širdis džiaugėsi vietiniame Arklio muziejuje. Yra ten kažkas, kas pritraukia per metus 60000 lankytojų. Šešiasdešimt tūkstančių! Lietuvos žmogui ta tema labai svarbi. Edukacinė duonos kepimo programa labai populiari. Nors ji supaprastinta - lankytojai kepa duonelę iš tešlos ruošinių. O tokiam Prienų muziejuje, į duonos kepimo kursus lankytojai veržiasi, kad ir tešlą patys užsiraugtų…

O apie ekspoziciją tai nėra daug ko kalbėti - didelis klaimas, daug visokių vežėčių, vežimų, karietų, fajetonų, padargų, jokio profesionalaus apšvietimo. Bet lankytojams patinka… nes yra nebrangi ‘kaimiška” užeiga, didelis kiemas, suvenyrų visokių. Ir labai šilti muziejininkai. Nenuobodu.